Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Chemija>Cheminiai junginiai>Stiklo gamybos technologijos
   
   
   
-1
naudingas 0 / nenaudingas -1

Stiklo gamybos technologijos

  
 
 
12345678910111213141516
Aprašymas

Istoriniai duomenys. Stiklas ir jo savybės. Stiklo masės technologija. Stiklo gaminių technologija.

Ištrauka

Nuo IV tūkstantmečio pr. m. e. Egipte ir Mesopotamijoje pradėta lydyti neskaidrų spalvotą stiklą nedideliuose moliniuose tigliuose; iš jo buvo presuojami arba lipdomi karoliai, skulptūros, kiti emaliu bei auksu puošti dirbiniai. Tuo metu stiklo vertė prilygo brangakmeniams. Egiptas šiandien laikomas stiklo tėvyne, nors tuo pat metu stiklą buvo pradėję gaminti ir kinai.
1200 pr. m. e. pradėta atvirose formose presuoti vazas, puodukus, lėkštes iš mėlyno ir žydrojo stiklo. I a. pr. m. e. Romoje ir Aleksandijoje ( aleksandriečiai išrado pūtimo vamzdelį (panašiu naudojasi ir dabartiniai stiklapučiai)) pradėta pūsti geros kokybės bespalvio ir spalvoto stiklo dirbinius. I a. pr. stiklo gamyba paplito ir Vakarų Europoje. V a. Bizantija tapo stiklo gamybos centru.
Islamo šalyse (ypač Sirijoje) stiklo dirbiniai dažniausiai buvo puošiami spalvotu emaliu ar įlydyta aukso folija. Gotikos laikotarpiu Europoje paplito vitražai, puošiantys įvairių reprezentacinių pastatų langus. XV- XVI a. meninio stiklo dirbiniais garsėjo Venecija; ten buvo kuriami filigraninio stiklo dirbiniai, kurie vėliau paplito Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. XVII a. šlifuoto ir graviruoto stiklo dirbiniai buvo kuriami daugiausia Čekijoje, Anglijoje ir Olandija. XVII a. Didžiojoje Britanijoje pradėta lydyti geresnį stiklą akmens anglimis kūrenamose tiglinėse lydymo krosnyse (jose buvo palaikoma aukštesnė temperatūra). XVIII a. Šveicarijoje imta gaminti optinį stiklą. XIX a. Vokietijoje išrastas būdas stiklo dirbinius padengti metaliniu sidabru.
XIX a. vid. broliai Zymensai sukonstravo dujomis kūrenamą tiglinę krosnį su regeneratoriais, pirmąją periodinio veikimo voninę krosnį su degikliais šachtoje, nuolatinio veikimo stiklo lydymo krosnį. XIX a.pab.- XX a. pr. pradėta pramoninė stiklo gamyba. XX a. pr. Belgijoje užpatentuotas lakštinio stiklo tempimo būdas, JAV pradėjo veikti M. Ovenso (Vokietija) sukonstruota vakuuminė butelių pūtimo mašina. Nuo XX a. vid. stiklo gamyba mechatizuota ir automatizuota; rankiniu būdu daromi tik meniniai ir kai kurie specialūs stiklo dirbiniai.
Lietuvoje 1957 (Vilniuje) buvo įsteigta pirmoji stiklo dirbtuvė; joje buvo gaminamas langų stiklas, stiklinės, buteliai, indai. Radvilų manufaktūrose (Urušėje, netoli Sluckio, veikė 1737- 1846; Nalibokuose, 1720- 1862) cilindriniu būdu buvo pučiamas ir valcuojamas lakštinis stiklas, gaminami amalguoti veidrodžiai su puošniais rėmais, taurės, vazos, buteliai; gaminius šlifuodavo, poliruodavo, raižydavo, graviruodavo. 1843 Kauno gubernijoje veikė 3 stiklo fabrikai, Vilniaus gubernijoje- 5, Gardino- 3. XIX a. pab. Lietuvoje pradėta mechanizuoti įkrovos parengimą. XX a. pr. pradėtos naudoti voninės stiklo lydymo krosnys, kūrenamos generatorinėmis dujomis; butelius imta pūsti pusautomačiais, indus presuoti svirtiniais presais, gaminius atkaitinti tunelinėse krosnyse.
Šiandien Lietuvos Panevėžio AB ,,Panevėžio stiklas‘‘- didžiausias stiklo gamintojas Baltijos šalyse, daugiausia gaminantis langų stiklą, butelius, automobilių langus. Be to, stiklas dar gaminamas Kaune ir Vilniuje.

Stiklas yra amorfinėje buklėje sustingdytas lydalas. Savo mechaninėmis savybėmis stiklas yra panašus į kristalines medžiagas, bet jo struktūra labai skiriasi nuo kristalinių medžiagų struktūros: stikle atomai nėra taisyklingai susigrupavę, todėl stiklas- izotropinė medžiaga (jo savybės imant visomis kryptimis, yra visiškai vienodos). Taip pat skirtingai nuo kristalinių medžiagų, kurios lydosi pastovioje temperatūroje lydymosi temperatūroje, stiklas lydosi palaipsniui minkštėdamas plačiame temperatūros intervale.
Stiklodariai. Neorganiniai stiklai paprastai susideda iš įvairių oksidų, kurie skirstomi į stiklodarius ir modifikatorius. Stiklodariai – tai oksidai, be kurių negalima gauti stiklo, tuo tarpu modifikatoriais modifikuojamos gryno stiklodario stiklo savybės. Pavyzdžiui, gryno stiklodario SiO2 kvarcinis stiklas lydosi labai aukštoje temperatūroje, tačiau modifikatoriai Na2O ir CaO labai pažemina stiklo lydymo temperatūrą ir kalcio natrio silikatinis stiklas yra daugiausia gaminių stiklų pagrindas. Vadinasi, nors stiklą pagaminti galima be modifikatorių, tačiau tokio stiklo savybės nebūtų priimtinos, o pats stiklas negalėtų būti gaminamas masiškai, nes be modifikatorių jo gamybą taptų daug sudėtingesne ir reikalaujančia daugiau sąnaudų.
Kad stiklas neišsikristalizuotų, jame turi būti tam tikras stiklodario kiekis. Stiklodariai yra lakūs ir sunkiai kristalizuojasi, nes stiklodarių cheminis ryšys nėra nei grynai joninis, nei grynai kovalentinis. Juose valentiniai elektronai maždaug pusę laiko išbūna tarp oksido atomų, o likusį laiką- prie elektriškai neigiamo atomo, tokie oksidai yra molekulinės struktūros, bet jų molekules riša stiprios elektrostatinės jėgos. Stiklo gamybos praktikoje iš plačiausiai naudojamų stiklodarių pažymėtinas silicio oksidas, o jo seka boro oksidas ir fosforo oksidas. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-05-09
DalykasCheminių junginių referatas
KategorijaChemija >  Cheminiai junginiai
TipasReferatai
Apimtis15 puslapių 
Literatūros šaltiniai4
Dydis32.86 KB
AutoriusAna
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2007 m
Klasė/kursas1
Failo pavadinimasMicrosoft Word Stiklo gamybos technologijos [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 15 puslapių 
  • 1 Klasė/kursas
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
-1
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą